indrez

Day 1.

Atvykimas. Amerikietis autobuse. Niekas nepasitiko. Darželis su Arnhildur. Pavakariai su lietuvišla duona ir sūriu. Amerikietiško stiliaus kavinė su šokoladiniu pyragu ir Arni. Alus su Kristin namie, kebabas šaltam Reykjavike.

Day 2.

Miegas! Berniukų pasitikimas. Pietūs, baseinas, turnė po miestą. Pulsa (gott!). Prabangi vakarienė su vaikais restorane juodo smėlio laukuose.

Day 3.

Mašinos nuoma, į kelią! “Golden RIng”: nacionalinis parkas su daug upelių į ežerą, Geisir su Dainiaus džiaugsmo šūksniais, F kelias su “įšėjimu į nieku”, pietūs Mėnulio žemėj. Kriokliai grįžtant (Gulfoss). Arni su pirma vakariene, po baseino.

Day 4.

Kelionė į šiaurę, po kalnus. Pievelė prie jūros su skylėmis. Švyturys su juodų akmenukų paplūdimiu. Krateris. Kelionė ant kalno, ledyno. Domas nueina vienas. Ežeriukas su lytimis. Kitas mažas ryškių spalvų švyturiukas. Įspūdingi vaizdai kelionėje namo su Sigur Ros. Miegas…

Day 5.

Maratonas! Džiugesys, pusryčiai su chebryte, maisto apsipirkimas, kelionė į kalną prie Reykjaviko, krūmynas su Arni, Domą paliekam, baseinas. “Cultural nights in RVK” - koncertas, skauda koją, važiuoju Domo. Vakarienė namie ir fejerverkai mieste su Domu ;)

Day 6.

Kelionė prasideda 9 val. Vestmano salos, nuostabu! Karšta lava, USA skrybėlė, žalios salos, uolienos. Su Arni liekam maudytis, bernai išvaro statyti palapinės. Domas mus parsiveža, jauki vakarienė kempinge Skogar, kiti lietuviai. Palapinė prie pat krioklio!

Day 7.

Lietingas rytas. Maudynės baseine Vik mieste. Uolienos ir juodi paplūdimiai su arka, puffinai. Sotūs USA pietūs Vik, susikraunam palatkę ir kelonė į Skaftafell. Šalta ir šlapia žemė moderniam kempinge, lūžtam be vakarienės.

Day 8.

Lietus palapinėj, išeinam į žygį po Skaftafell, atskirai nuo berniukų, asmeniški pokalbiai einant slėniu, 20 km. Kelionė į Hofn, pro Ice Lagoon (wowow), aišku, baseinas tenais. Vakarienė su dry fish žaviam moderniam kempingo namely.

Day 9.

Rytas Hofn namely, bėgimas palei jūrą ir ledynus (5 km). Važiuojam pamatyt ledyno, 5 val. žygis pro mėlynus ledynus, quicksand kopimu per akmenis. Lobster pietūs prabangiam restoranėly, kelionė per baisius fiordų kelius tamsoje su žybsinčiomis avimis, nakvynė super namely su hot tub laive, prie švyturiuko.

Day 10.

Puikus rytas vėjuotam namely prie švyturio, labradoras. Pasivaikščiojimas po miestelį su Arni, megztinis!!! Kelionė iš fiordų iki Myvatn ežero. Detifoss krioklys pakeliui, Mėnulio žemėj (galingiausias Europoj, juodi purslai). Baseinas su sieros vandeniu, jame sexy fotosesija, pica, namelis prie ežero… labanakt!

Day 11.

Šuo Valur ryte, pusryčiai. Kelionės aplink Myvatn - pasivaikščiojimas po krūmynus ir uolynus; lipimas į kraterį; sieros dūmai raudonoje dykumoje; lava juoduose laukuose su Pulsa kioskeliu. Dariui patinka lavos laukai. Arni pasiima didelį akmenį. Kelionė į Akureyri, aplankant trigubą uolą prie ežero. Lazanija su Arni tėvais ir nusigėrimas mieste apsilankant “student party” ir kituose baruose…

Day 12.

Prabangūs pusryčiai, kopimas į kalną su berniukais. Lietuvos vėliava + foto. Domas palieka mane su kumpiu. Extremalus nusileidimas nuo kalnų. Arni mane parsiveža. Dušas ir vakarienei ėriukas. Labai geras koncertas bare, ypač džiugina “Monster and Men”. Darių kabina moterys ;)

Day 13.

Po pusryčių - mišios pustuštėj liuteronų bažnyčioj. Suvenyrų pirkimas, pietūs shopping mall’e. Arni dėdės ferma. Dariui patinka gyvuliukai, giminėms - lašiniai, man - Skyr pyragas. Maži katinukai. Irenos šeima ir morenginis pyragas (Darius skaito). Arni močiutė, kuri mezga megztinius. Dom&Dain raftino.

Day 14.

Atgal į sostinę. Staigmena - natūralus lauko pievos swimming pool palei upelį, superr. Pietūs ir mini shopping Reikjavike. Pragangioji Blue Lagoon! Paskutinė vakarienė bulgarų restoranėly su tostais. Keletas valandėlių miego prieš skrydį paryčiui.

Day 15.

Skrydis. Stokholmas. H&M’as. Vilnius ;)

Siandien jauciuosi kazkaip specialiai. Imu daugiau galvoti apie namus Lietuvoje ir kaip viskas bus kai grysiu. Ilgiuosi kai kuriu zmoniu ten… Ilgiuosi ir Vilniaus, lietuviskos gamtos, lietuvisko maisto. Ir del viso to noriu sugryzti.

Siandien isejau i Skopje senamiesti, vaiksciojau siauromis gatvelemis ir I viska ziurejau turistes akimis. Zmogaus, kuriam tos vietos tapo artimos per toki trumpa laika, bet atejo laikas pasakyti ‘viso gero’ ir vietos susvetimejo. Sveikinausi su pazistamais zmonem, sypsojausi vietiniams senukams, visa diena stovintiems savo uzkandines prieangyje ir stebintiems zmones… Senukai man mojavo, irgi sypsojosi, net neitardami, kad as jiems sakau “Sudie!”. Zinau, kad to niekada nebeisvysiu ir nebepatirsiu Lietuvoje…

Suplyso mano basutes, tai uzsukau I viena kailiu parduotuvele senamiestyje. Prie jos pamaciau sedint keleta vyru, tai parodziau bata ir paprasiau pagalbos. Pats vikriausias paciupo basute, savo irankius ir suskubo man padet. Visi kiti stebejo ir patarinejo, kaip cia jam geriau pataisyt. Man belaukiant, vyrai ruke, gere kava, as juos vaisinau sokoladu, ir kaip iprasta, kalbino mane. Keista, kad man snekant vos bazinemis frazemis makedoniskai, suradom bendra kalba ir jauciau, kad tie vyrai mane supranta. Net nereikejo sakyt, kad man patinka cia, Skopjeje, jie pamate. Nereikejo sakyt, kad nuo siol gryzus turesiu galvot, kaip gyvent is tikruju, o ne tik megautis gyvenimu. “Ne viskas kas skraido, valgoma”, sako makedoniska patarle. Taigi tie vyrai linksejo galvom ir man bylojo - uzteks skraidyt, atejo laikas surimteti, isitvirtinti, ieskoti, kaip uzsidibti duona… Jie visa tai jau patyre, kai buvo jaunesni…

Po kokios valandos basute buvo pataisyta, klijai uzdziuve, ir vyrai neprieme uz tai jokio mokescio. Tik padekojo uz atvira pokalbi ir sake sugryzt, jei dar turesiu kokiu bedu ar siaip pasisveikint kai eisiu pro sali! Dieve, ar kada butu taip imanoma Lietuvoj???

Poto pirkau siek tiek lauktuviu is Rytietisko turgaus, kur prekyba verda visa diena, kur kvepia is kiekvieno kampo ir siuloma visko paragaut. Prieskoniams pirkti pasirinkau mazulyte senute is toliausio uzkampio. Gal del to, kad atrode tokia silpna ir nuskurus, negaila buvo jos paremti ir net nesiderejau. Uztat savaime gavau nuolaida, geru patarimu kaip tuos prieskonius vartoti ir buvau islydeta su sypsena.

Tada sutikau is matymo pazistama cigoniuke is gatves, ji eme mane sekti. Tada susedom abi ant suoliuko, pasidalinau su ja savo obuoliu ir uz tai gavau jos sypsena, dekinga “Fala” (mak. Aciu), bei jos mazulyte sulysusia ranka savo delne. Godziai suvalge savo puse obuolio ir nuejo toliau prasyt pinigu is praeiviu…

Tada vaziavau dviraciu aleja palei upe, kuri siandien del sventines dienos buvo pilna zmoniu. Tikrai, dviraciu takelis perpildytas, kartais sunku net prasilenkti del begales dviratininku, riedutininku, riedlentininku ir pesciuju. Atrodo, kad visa Skopje siandien islindo I paupi, saunuoliai! Butent tada, kai as jiems noriu pasakyti “Viso”…

Vakarejant sedejau ant zoles pries oranzine saule rydama pernokusias tresnes. Stebejau sportuojancius zmones, poreles, seimas su mazais vaikais, visus skopjiecius. Lygiai kaip tie senukai is senamiescio parduotuveliu, kurie neskaiciuoja laiko. Tik megaujasi. Ir sypsosi laimingi. Taip ir as laiminga cia sia minute ir man nieko daugiau nereikia.

Atrodo, kad ziuriu grazu filma - per daug viskas tobula aplinkui. Bet jau nebevaidinu ten, tik ziuriu. Klausausi Yann Tierseno. Ir ilgiuosi jausmo, kai ten vaidinau…

Jau daugiau kaip menuo nerasau blogo, bet ne is blogos valios. Neturiu laiko. Atsiprasau. Tai tik reiskia, kad mano gyvenimas cia, Makedonijoj, verda idomiai, as patiriu nauju ispudziu, pamatau nauju vietu, susipazistu su naujais draugais, ismokstu nauju makedonisku ir prancuzisku zodziu, ziuriu nauju filmu, ragauju dar nematytu patiekalu ir t.t. Tiesiog kiti prioritetai, ir blogo rasymas sorry, kazkur aktiviciu saraso gale.

Kad butu paprasciau ir nereiktu pasakot apie viska, kas man cia pastaruoju metu nutiko, idedu vaizdu, kurie kalba uz save. Fotoreportazas greiciau, aiskiau  ir paprasciau. Ir noriu nuraminti visus, kad as ta pati Indre, tik labiau gal pastorejus, 1 metais pasenus, su ilgesniais plaukais, ir idomesniu ziniu bagazu!

1. Kelione i Sofija masina su 3 prancuzais - sausis 2009. Buvo kaiptik per mano gimtadieni, bet deja as buvau shitty ir sirguliavau ir visus stabdziau. Isimintinas gimtadienis!

2. Slidinejimas Popova Sapka kurorte Makedonijoj - sausis 2009. Patikesit, ar ne, bet jau ismokau slidineti! Nebebijau daryti posukiu, vaikiskos trasos man jau nebeidomu, ir slidinejimas veza!!! Beje, Makedonijos kalnai auksti, grazus, o slidineti laaabai pigu!




3. Vevcani karnavalas provoslavu Nauju metu proga - sausis 2009. Beje, ten susitikau ir lietuviu grupe, kuri savaite pries karnavala viesejo Makedonijoj ir gaminosi kaukes!

4. Mid-term treiningas prie Ohrido ezero Makedonijoj - vasaris 2009. Cia visiem savanoriam privaloma stazuote savanorystes laikotarpio vidury, skirta ivertinti, ka ismokom, padarem, ir ka dar galim padaryti! Buvo geras laikas, nes visi zmones jau gerai pazistami, visi draugai, be to, superine gamta aplinkui. Ko daugiau reikia?

5. Jurates (savanores is Sofijos viesnage Makedonijoj) - vasaris/kovas 2009. Skopje-Matka-Ohridas-Struga-Skopje (daugiausiai autostopu).

6. Yoanno islydetuves i France (Belgradas-Zagrebas-Liubliana). Tai buvo staigmena - palydeti draugus, vykstancius i Prancuzija masina, iki Slovenijos ir gryzt atgal autobusu. Projektas pavyko 100% ;)

7. Kiti vaizdai, kaip Indre megaujasi gyvenimu, kol Lietuvoj krize…

Vakar teko sudalyvauti musulmonu laidotuviu ceremonijoj, kuri man paliko nemaza ispudi, tai noreciau pasidalint. Jeigu visiskai tiksliai, tai buvo mano cigonu tautybes draugo tevo mirties 52-oji diena. Musulmonai tiki, kad butent po tiek dienu siela palieka kuna ir ta proga organizuoja iskilmes, kur sukviecia visa gimine, draugus bei kaimynus.

Prisipazinsiu, kad pries atvykdama i Sinan (toks mano draugo vardas) namus tikejausi kazko panasaus, kaip kad pas mus mirties metiniu iskilmingi pietus. O tiketis nereikejo… Zinojau tik, kad tai musulmonu seima, ir kad reikia but dekinga uz kvietima bei elgtis mandagiai, tolerantiskai ir pagarbiai.

Tik va net neitariau, kad moterys ir vyrai privalo buti atskirai, sedi and kilimu skirtinguose kambariuose. Taigi mus su tokia prancuze nuvede i kambari, pilna pagyvenusiu moteriskiu su skarutem. Jos tiesiog ramiai sedejo, kai kurios tyliai snekuciavosi ir kai kurios verke. O uz sienos labai garsiai Korana giedojo vyrai. Nezinau, kai tai atrode, bet ju garsai primine sekta arba genties susirinkima. Tai net ne garsai, o kazkoks gargaliavimas, a la “Alah, Alah…Shatan…” Mano draugas prancuzas, kuris is arti mate ta giedojima, sake, kad vyrai giedojo sustoje ratu ir kraipydami galvas bei iskele rankas, o uzmerktuose veiduose atsispindejo savotiskas transas… Tos giesmes tesesi geras pora valandu. Idomu, kad man tas laikas visai neprailgo, buvo net malonu klausytis melodijos ir pasinerti i savo asmenini transa…

Kazkuriuo momentu moteriskes istiese delnus i virsu, lyg dekojant Dievui, taip pat pasielgem ir mes su drauge. Tada po tam tikru zodziu rankom persibrauke per veida, lyg nusiprausiant vandeniu, mes velgi atkartojom. Dar po keliu giesmiu ceremonija baigesi, prasidejo linksmoji dalis - maisto serviravimas! Musulmonai is to nedaro problemu, tiesiog ant zemes patiesia popiariaus ritini, a la tapeta, prideda vienkartiniu indu, gazirovkes. Ir patiekia skanios bulviu koses su eriuko kebabais, o desertui kazkokiu kokosiniu saldainiu, primenanciu “Rafaello”, bei slyvu kompoto is mazu ’staparikeliu’. Isties labai gardu!

Dar idomu tai, kad niekas nedriso pradet valgyti, kol nepradejom mes su prancuze - neva, garbingos viesnios, gal kad uzsienietes! Ir mums maista patieke pirmoms! Taip pat visos moteriskes i kakta buciavo viena sena mociute, kuri, matosi, kad buvo garbinga ir itakinga, graziai baltai apsirengus ir atrode pati vyriausia. Na, mazai supratom apie tai, kodel elgiamasi butent taip ir ne kitaip. Bet kokiu atveju, jautemes jaukiai priimtos ir maloniai suzavetos musulmonu vaisingumu. Beje, lavono kuno niekur nesimate, ciuju, buvo jau palaidotas..!

Naujametinis Indres kelioniu maratonas

Kaip zinia, mano svajone gryzti namo i Vilniu sventems ir tuo paciu Kaledas romantiskai sutikti Paryziuj issipilde 100%! Taigi marsrutas buvo toks: autobusu Skopje - Sofija, viena diena Sofijoj aplankant savanore Jurate, tada skrydis i Milana, ten aplankant savanore Alge, vakare skrydis i Paryziu, pas sesule Austule. Po savaites Paryziuj ir Kaledu su Vytu, skrydis i Vilniu, ten susitikimai su seima, draugais, Nauju metu sutikimas ir galiausiai skrydis namo i Skopje, kur manes turetu laukti savanoriu “seima”, ortodoksu Kaledos, Nauju metu karnavalas ir gimtadienio festa… ;) Trumpai apie visa tai keletu zodziu zemiau.

Sofija. 3 milijonu gyventoju miestas, turintis didziule transporto problema - kamsciuose link oro uosto teko sedeto pora valandu! Apskritai, Bulgarija, kaip ES nare, didelio ispudzio nepadare: pakelese siuksles, grynai kaip Makedonijoj, ant greitkelio viduriuko besiganantys arkliai, tas pats Balkanams budingas ugningas temperamentas, korupcija… Nekoks oro uostu darbas, nes mane praleido su buteliu vandens ir astriais manikiuro reikmenim; negana to, kokia 10 min tyrinejo mano paso paskutini puslapi, nieko nerade, nepatenkintais veidais leido eiti toliau… Aisku, Sofijos centre grazu, didinga, ispudinga, kalediska, jauku, prabangu, svaru, bet to ir tikejausi ;) Aciu Juratei uz silta priemima, vakariene, tura, kompanija,  lova…!

Milanas. 4 milijonai, bet del metro su transporto problemom susidurti neteko (aisku, kamsciu yra, bet kur ju nera). Miestas nuobodziai svarus ir tvarkingas, italiskai triuksmingas, jaukiai kalediskas ir ziauriai brangus! Su Algute sukirtom italiska lazanija su tikra Capuccino (niam!), pasivaiksciojom biski po turistines vietas, uzejom i Milano katedra, kuri, mano manymu, savo subtiliu gotikiniu groziu neprilygsta jokiai kitai baznyciai! Ir, deja, atejo laikas skirtis - laukia kitas skrydis…

Paryzius. 12 milijonu! Net nezinau, kaip aprasyti si miesta, nes vienu sakiniu tai neimanoma. Per daug skirtumu, per daug ivairoves, visko idomaus daug… Tegul uz zodzius kalba nuotraukos. Tik galiu pasakyt, kad Paryziuj sutikdama Kaledas, vaikstinedama po siauras gatveles, vazinedama VELIB viesaisiais dviraciais, sukciaudama metro sistema, apsipirkinedama, krimsdama traskia bagete, gerdama vyna ant Artistu tilto ir bendraudama su ivairiais zmonemis, jauciausi laiminga! Jauciausi maza didziulio idomaus pasaulio dalis. Ech, pasiilgsiu as to Paryziaus…

Vilnius! Tiesiog gera buti namie, ka cia bepridurti. Gera gatveje atsitiktinai sutikti draugus, kalbeti lietuviskai, stebeti besikeikiancius naujuosius rusus ir klausytis “russkoje radio” taksi… Gera iseiti i lauka, kai sala nosis, visur aplinkui balta, apserksnije medziai ir sviecia salta saule…Viva Vilnius, Europos kulturos sostine!!!!!!!!

Beje, daugiau vaizdu is mano kelioniu galite rasti CIA.

O is mano gimtadienines keliones i Sofija - CIA.

Visa tiesa apie Kosova

Savaitagali su kolega prancuzu keliavome po Kosova. Musu keliones tikslas
buvo apsipirkti Prishtinos (Kosovo sostine, nuotr. virsuj) prekybos centre,
apie kurio zemas kainas buvome girdeje anksciau. Mano tikslas taip pat buvo is
arti savom akim pamatyti sia buvusio karo zona; o kadangi prancuzas ten turi
draugu prancuzu ir yra ne karta buves, tai buvo mano puikus kompanionas ir
gidas visos keliones metu.

Taigi visa tiesa: Kosovas is tikruju dabar yra taiki salis, kurioje knibzda
KFOR (Kosovo Forces kariu is NATO, taip pat ir lietuviu!) ir UN pajegu. Kas
antras praeivis yra kareivis arba civilis uzsienietis, o kas mazdaug ketvirtas
– JAV juodaodis! Sie kareiviai nebekariauja, ju tikslas – uztikrinti taika,
uzkirsti kelia riausems, serbu puolimams ir pan. UN teikia socialine pagalba,
bendradarbiauja igyvendinant EULEX „atsigavimo“ programa. Patys albanai, kurie
sudaro absoliucia dauguma vietiniu gyventoju, yra iskankinti karo ir pagrindinis
ju tikslas dabar yra atsitiesti, pasistatyti namus ir susikurti nauja ateiti.

Isimtis – paskutinis Kosovo miestas pries pat Serbijos siena, Mitrovica.
Kadangi joje be perstojo budi prancuzu snaiperis, yra isteigtas prancuzu
kulturos centras, patruliuoja prancuzu KFOR‘ai ir turejome pazistamu prancuzu,
tai teko ir man ten apsilankyti. Miestas naturalia upes siena padalintas i dvi
dalis: siaures Mitrovica (100% serbu, ortodoksu) ir pietu Mitrovica (100%
albanu, musulmonu). Idomu buvo kirsti upe ir patekti ir siaures Mitrovica, nes
to paprasciausiai niekas nedaro, tik kariai ir isproteje uzsienieciai (mat
Mitrovicos serbai vis dar laiko si miesta Serbijos dalim ir karts nuo karto
pabombarduoja albaniskaja dali). Taigi kai ejome per tilta (savotiska fronto
ruoza), i mus siek tiek keistai ziurejo furgonuose sedintys KFOR kariai, bet
draugams prancuzams uzteko pamojuoti savo raudonais pasais ;)

Siaures Mitrovicoje uzkopeme i kalna su labai grazia nauja ortodoksu
cerkve (nuotr. kairej), kuri puikuojasi ant kalno tarsi savotiskas issukis papedeje
isikurusiems albanams. Taciau cerkves prieigose ramu, sekmadienio popiete
tevelis su vaikais ten leido aitvara, fotografavosi isimylejeliai, plepejo
senukai.

Po to draugai mus nusivede i prancuzu kulturos centro (siaures
Mitrovicoje) organizuota karnavala serbu vaikams (nuotr. zemiau), su kuriais labai
susidraugavau, puikiai susisnekejau prancuziskai, nes musu zinios panasaus
lygio. Veliau apsipirkome vietos turguje, dar veliau uzisisedejome su rakija
bare, galiausiai pavakarieniavom uzeigoje, kurios kiti lankytojai zaide
sachmatais, skaite „The Economist“ ir puikiai snekejo angliskai…

Nei kiek nesigailiu, kad sutikau keliauti po sia sali. Apskritai pats
Kosovas ir ypac sostine Prishtina tikrai yra NIEKO YPATINGO. Turistai ten neras
senoviniu architekturos grozybiu, tik pilkus prieskarinius pastatus ir milijona
vos pradetu statyti raudonu plytu namu remu. Idomu tai, kad Kosovas neturi
pakankamai vandens ir elektros, todel, pavyzdziui, Prishtinoje vandens nebuna
nuo 10-os val. vakaro iki 6-iu ryto. Ka darysi, musu drauges, dirbancios
prancuzu ambasadoj, prabangiam bute miesto centre pilna vandens buteliu,
dujiniu primusu vandeniui kaisti, elektros generatorius. Prisipazinsiu, sunkoka praustis vakare viena ranka pilant vandeni is butelio, dar sunkiau, kai prispiria reikalas i tualeta, o vandens bakelyje jau nebera…

Su elektros dingimu teko susidurti tik viena karta, bunant Mitrovicoje. Jau buvo suteme, mes zingsniavome centro gatvele, o kai uzgeso visos sviesos, zingsniavome toliau, tik atsargiau dedami kojas ant duobetu saligatviu ir saugodami savo rankines, nors ir atseit nera reikalo, visi prie to iprate ir niekas ne nemano vogti! Sakykit tai prancuzam, bet tik ne man, lietuvei! Isties nejauku, isskyrus kavines, kurios turi generatorius ir yra pilnos lankytoju tom valandom be elektros! Beda, kad niekad nezinai, kada ir kuriam laikui nebus elektros. Beda, kad vietiniai uz ja nemoka, nes silumine elektrine anksciau priklause Serbijai! Vat tai ir mentalitetas…

Kas dar idomesnio Kosove? Yra vienas miestas - Prizren - kuris turejo buti Kosovo sostine ir, mano manymu, yra labiau vertas sio vardo nei Prishtina (nuotr. kairej). Jis kalnuose, prie pat Albanijos sienos, turi grazia upe, siauras senamiescio gatveles, senoviskas turkiskas moskes (dzamijas albaniskai; mecetes lietuviskai), islikusia ortodoksu cerkve ir tvirtove ant kalno (tiesa, ten isikurus KFOR baze) ir netgi krikscioniu baznycia! Labai jaukiai pasivaiksciojom ten, netgi crazy turguje, kuris atitinka supermarketo savoka vietiniam ir beprotnamio savoka turistam, poto labai skaniai papietavom tikram italiskam restorane ir… atejo laikas traukti namo…

Savaitgalis per trumpas apziureti Kosova, taigi prizadejau sau, kad butinai sugrysiu. Prizadejau ir serbu vaikam, su kuriais apsikeiciau emailais ir siltais apsikabinimais. Taigi ispudziu dar bus tikrai!

O kolkas emiau dometis Balkanu istorija, politika, karais ir nacionalizmo savoka, nes cia tiesiog kitaip neimanoma, nebeliktu apie ka kita kalbetis. Karas cia, visuose Balkanuose, jauciasi arti, ginklus bent jau Kosove nesiojasi visi, taip pat ir maziuliukai vaikuciai (zaislinius). Bet is paziuros ramu, gera, saugu ir idomu gyventi. Niekad nezinai, kas taves laukia rytoj, o gyventi reikia. Taip, lyg mirtum rytoj. Ir svajoti reikia. Taip, lyg gyventum amzinai. Sia filosofija vadovautis stengiasi ne tik 'balkanieciai', bet ir as.

Daugiau informacijos apie kara Kosove, jo priesistore ir dabartine bukle - cia.

Sveciai

Buvau sveciuose
pas vienos savanores vaikina makedona, kuris mus pakviete sventines vakarienes.
Mat siandien kazkokia ortodoksams svarbi svente, susijusi su Dievo motina.
Idomu buvo palyginti lietuviskus baliukus su makedoniskais. Is esmes jie panasus,
ypatumai siegi:

• Lauktuves. Mes atsinesem bonke vyno
  ir Rafaello. Idomu, kad seimininkas ju net nepaliete, matyt, pasiliko
  kitai progai (o as paslapcia taip vyliausi paragaut to vyno…).
• Vaisiu gausa. Stalas buvo pilnas
  leksciu su valgiais, tai valgymo lekstes teko laikytis ant keliu.
  Skirtumas nuo lietuvisku baliu tas, kad vos tik viena lekste aptustedavo,
  to makedono mama jau ieidavo i kambari su nauja pilna to valgio lekste. Po
  kiek laiko – su dar viena, ir t.t.
• Nuoseklumas. Pradzioj paragavom visko:
  picos, misrainyciu, a la balandeliu, keptos zuvytes, poto atejo laikas
  desertui (bachlava ir t.t.). Bet nors ir katik uzvalge tu bachlavu, atejus
  „naujam raundui“ jie vel toliau sau ramiausiai valgo naujai atnestas
  mesytes ir pupeles, uzsigerdami Rakija! Gal ir nieko, bet cia man buvo
  kulturinis sokas.
• Jaunimas ir senimas. Baliavoja
  atkiruose kambariuose. Senimas su vaikais sedejo prie ilgo siauro stalo,
  panasiai kaip Lietuvoj. Jaunimas (mes buvom vieni jauniausiu, kitus
  nezinau, ar galima vadinti jaunimu, anyway, jaunoji produktyvioji karta)
  valgo atskiram kambary, stalas mazesnis, zemas.
• Veikla. Nusibodus valgyti, niekas
  nepuola dainuot, sokt, zaist zaidimu, o tiesiog geria toliau: alus,
  rakija, alus ir rakija, tol, kol baigsis gerimai. Ir ziuri televizoriu. Ir
  kalba, kalba, kalba…

Beje, seimininkas
priklauso kazkokiam „demokratiniam“ specialiajam makedonu issivadavimo is
Albanijos buriui, atvirai nekencia Makedonijos albanu (jie cia vadinami
zeminanciu vardu „Shiptar“) bei nesiojasi ginkla. As buvau nejuokais
issigandus, kai mums vaziuojant namo, jis mus palydejo, isstrauke savo
naujutelaiti ****oleta (tikrai, toki kaip JAV filmuose maciau) ir sako musu
prancuzui: „Davaj, pasaudom i ora, na, pora suviu!“. Prakeiktas nacionalistas!
Aciu Dievui, mama, nesaudem…

Music forever!!!

Vakar buvau afigienam roko, punko, electro ir hip hopo koncerte,
je! Tokiam tikram tikram koncerte! Renginyje, kuris tesesi
beveik 10 valandu! Ir kolkas geriausiame shou, kuriame esu buvusi!

Esme, kad nesu
tokia jau rokere, repere ar whatever, ir is pradziu labai dvejojau, ar verta eit. Bet kadangi visi
draugai pasirase, o kitu alternatyvu vakarui neturejau, tai pasiryzau ir as.
Nesigailiu, nors siandien jauciuos kaip sudauzyta ir vos pakeliu kojeles.

Tai buvo
koncertas-festivalis TAKSIRAT – didziausia pasisekima turintis tokio tipo
renginys Makedonijoj, jau organizuojamas bene 10ta karta! Koncertavo man iki tol
nezinomos grupes (kokia geda, zinau!): the Roots (NY/hip-hop), Marky
Ramone (NY/punk), Audio Bullys (London/ electronic), Swayzak (UK/house), Sono (Hamburg/electronic), Superhiks (Skopje/Ska, beje, labai kieti
bicai!). Visos grupes grojo bent po valanda! Oj gailiuos, kad nezinojau tokios
muzikos seniau…

Sunku perteikti
ta euforija, kuria jauciau koncerto metu. Tai idealiai atitiko mano nuotaika ir
muzikini skoni, negalejau nesokti is visu jegu, tiesiog negalejau nesisypsot.
Publika sava bei draugiska: beveik nesimate fifu, tik paprasti vyrukai ir kieti
pankai. Beje, pastarieji soka besistumdydami i visas puses kiek tik gali, o tai
jau man pasirode pavojinga, bet, pasak mano draugu vaikinu, labai smagu!

Per The Roots prisigrudom prie pat scenos,
kur visi judesiai sinchronizuoti su aplink stovinciais, jauciau kiekviena pries
mane stovincio asmens keliu linktelejima ir kiekviena uz manes esancio asmens euforinga
iskvepima! Grupe grojo hip-hopa, bet taip is visos sirdies, kad ir mes megavomes is
visos sirdies… Tiesiog geras shou, gal ne toks brangus kaip Jay-Z, bet man
pasirode energingesnis, daugiau duodantis ir paveikiantis. Vienas ju vaizdo klipas - zemiau.

Nebesvarbu jau
buvo, kad batai numindyti, kad sokam aluje ir kad nusivale makiazas. Po
koncerto matesi tik issekusiu ir nelabai graziai atrodanciu, bet laimingu
zmoniu minia. As variau su kitais savanoriais ir Prancuzijos, Cekijos, Latvijos
ir visiem iki vieno labai patiko! Tai va.

Makedonija ir ekologija

Pirmiausia
noreciau aprasyti praejusio treciadienio, lapkricio 19-osios, ivykius. Kodel?
Ogi todel, kad tada buvo nacionaline medziu sodinimo diena Makedonijoj. Kuo ji
ypatinga, galite isivaizduoti: zmones renkasi buriais sutartoje vietoje ir
paprasciausiai sodina medzius. Butent taip, ir si grazi tradicija jau gyvuoja
keleta metu. Kai isgirdau apie sia akcija, pagalvojau, kad Lietuvoj nieko
panasaus nebuvau macius, o kadangi kiekvienam doram lietuviui butina per
gyvenima pasodinti bent viena medeli, nusprendziau sudalyvauti tame sodinime ir
ileisti saknis i Makedonijos zeme ;)

Viskas vyksta is
anksto parinktose ‘problematiskose’ vietose. Kas dvi valandas is didziuju
Makedonijos miestu kursuoja autobusai, is Skopjes – mazdaug 30 km link naftos
gamyklos, nuo kurios dar reikia paejeti gera valanda kalnais ir sleniais, kol
pasiekiame medziu sodinimo vieta. Kodel pasirinkta butent ta vieta? Cia
noreciau isdeti naujaja naftos gamykla, is kurios tamsiuoju paros metu
paleidziami dumai ir smarve, kuri matosi vaziuojant pro sali ir jauciasi net
Skopjeje, o isivaizduokit, kiek jos kasnakt ikvepia kiekvienas zmogus!
Vietoveje aplink ta gamykla jau yra rekordiskai didelis issigimimu skaicius ir
daug vezio atveju. Nenuostabu, kad prie gamyklos daznai vyksta streikai ir
darbuotoju maistas. Ir kad medziu sodinimas toje vietoje yra bent menkas
zingsnis i svaresni ora aplinkui.

Taigi po pedinimo
per baisu purvyna, (kur net sunku pakelt koja, nes batas iklimpsta i mesla) priejome dirvonus, kur atsakingi miskininkai mums iteike kastuvus ir azuolo bei
kastono saknu. Tada pajauciau, kaip smagu sodinti! Aplinkiniai zmones
draugiski, kalbino, dalinosi vandeniu bei sausainiais, gyre Lietuvos atkakluma
siekiant NATO ir ES (Makedonija dar tik pradejo derybas ir yra neoficiali
kandidate i ES). Susipazinome su viena senuku porele, kurie jau sodino visa
diena ir mielai mums, savanoriams, padejo. As pasodinau kokius tris kastonus ir
penketa azuoliuku. Idomu, kas is ju isaugs? Butinai turesiu juos aplankyt pries
palikdama Makedonija.

Dar susipazinau
su lenke ir suomiu, atliekanciais inzinerine praktika Skopjeje, taip pat viena
jauna mama, kuri cia atvaziavo su vaikais tik del to, kad jiem iskiepytu gamtos
meile, ir kuri su manim visa kelia atgal link autobuso snekejo makedoniskai
(man puiki proga praktikai, jau visai neblogai susisneku!). Taigi vakare gryzome
prisodine kruvas medeliu, issijuodine panages, rankas, kelnes bei sijonus,
issimesline batus, uzmezge nauju idomiu pazinciu ir tiesiog gave daug teigiamu
emociju is Zemes.

Beje…

Kalbant apie
ekologija, Makedonija isties yra labai uztersta ir atsilikusi salis. Siuksliu
metimas gatveje ant zemes ar i upe didziajai daugumai zmoniu yra savaime
suprantamas dalykas. Siuksliu dezes stotelese, parkuose ir kitose viesose
vietose dar yra retenybe. Pagrindine Makedonijos upe Vardaras skesta siukslese,
o joje zmones vistiek zvejoja ir maudosi (!). Apie siuksliu rusiavima nera ko
kalbeti. Pagrindiniai gamtos „sanitarai“ yra cigonai, kurie renka plastikine
tara supirkimui ir taip gyvena. Visose parduotuvese per prievarta grudami
plastikiniai maiseliai: sakau, nereikia, nes apsipirkimui naudoju medvilnini, o
pardavejos kreivai ziuri ir nesupranta, vistiek kas dvi prekes ideda i nauja
maiseli! Liudna ir graudu stebeti toki vaizdeli, bet suprantu, kad zmoniu
mentalitetui pakeisti reikia laiko, reikia ekologinio svietimo ir valdzios
isikisimo…

Shutka

Esu sokiruota,
sukresta, neseniai negalejau pratarti ne zodzio… Visa tai po sios dienos
ispudziu: apsilankeme vienam Skopjes priemiesty, kuris vadinasi Shutka. Kuo
gi ypatinga toji Shutka? Ogi tuo, kad tai didziausias pasaulyje romu/cigonu
miestelis (iki 20 tukst. gyventoju), ir visiskai kita respublika, pasiekiama
vos uz 10 minuciu nuo Makedonijos sostines.

Kaip zinia, romai
yra vienintele pasaulio tauta be valstybes, kazkada seniai isvyta is Indijos
teritorijos ir issibarsciusi po visa pasauli. Beda, kad romai turi ypac bloga
ivaizdi pasauliniu mastu (stereotipinis cigonas, ko gero, – uteletas,
smirdantis vagis, apgavikas, narkomanas, psichopatas, ubagas, su kuriuo geriau
neturet reikalu). Romams beveik neimanoma integruotis i kitas visuomenes, nei
viena salis ju entuziastingai neremia, o diskriminuoja, todel jie gyvena
mazomis bendruomenemis, savos gamybos pasiurese, purvinuose apleistuose namuose
ir verciasi kuo papuola. Pavyzdziui, Skopjeje romai atlieka ekologini vaidmeni:
rusiuoja siuksles, surinkineja plastikine tara ir taip uzsidirba kazkiek
pinigeliu.

Mano pirmas
ispudis apie Shutka: tiesiog graudu. Pagrindine gatve dar nieko, labai primena
Gariunus: vien prekybininkai, iskabintos juodos odines striukes ir juodi zmones
marsiruoja aplink. Miestelyje taip pat yra ligonine, kulturos namai (!), dvi
astuonmetes mokyklos, vaiku darzelis. Taciau paejus i salutines gatveles,
atsiveria man egzotiski vaizdai: siaurose gatvelese vaikstineja antys, basi
menkai apsirenge vaikai, visur pilna siuksliu, slykstus dvokas ir pasruve duobetos
gatves, del kanalizacijos nebuvimo. Namu durys atviros (jeigu durys is viso
yra!), viduje tiesiog skurdas, pilna vaiku, silpnu lempuciu apsviesti menki
baldai, kilimai ir besisypsantys zmones. Visi iki vieno mus nuziuri, snabzdasi
ir dazniausia saukia: ‘Deutschland!’, nes kazkodel ten daugiausiai apsilanko
vokieciai.

Shutkoje
susitikom viena savanoriu drauga – labai ciotka cigona Sinan (23 m.), kuris
pora valandu per diena pardavineja visokius mazmozius gatveje, kita laika
zaidzia PlayStation, ziuri BrakeDance filmukus ir angliskus filmus su
subtitrais. Todel nors ir baiges tik mokykla, puikiai sneka angliskai, ismano
geografija, istorija ir turi to, ka as pavadinciau gyvenimiska ismintimi. Sinan
Shutkoj gyvena nuo pat gimimo, todel visus pazista, supazindina su mumis,
zmones domisi, visko klausineja, daugelis sneka angliskai bei makedoniskai,
taip pat italiskai bei, zinoma, romu kalba.

Uzeinam kavos i
Sinan namus. Is isores – lentom ir medziagom apdengta pasiure. Is vidaus
- normalus kambarys, grazus svarus kilimai. Linksma ir protinga mama, juokinga
sesute. Stebetinas siu neturtingu zmoniu vaisingumas: kavos, arbatos, limonado,
saldainiu, sausainiu – visko turim bent paragauti. Idomios diskusijos
uzsitesia… Toliau einam i svecius pas kita cigono drauga, jau vedusi, su 2
vaikais. Namai panasus. Ten smulkute
jaunute zmona, maitinanti viena kudiki cia pat ant zemes. Kita dukrele
hiperaktyvi – laksto, rekauja, sokineja aplink mus ir nori zaisti. Gaila
tik, kad as sedziu be amo ir negaliu atsipalaiduot…

Tikiu, kad kita karta man Shutkoje jau bus geriau. Sinan
draugiskai apsikabina ir zinau, kad ten dar tikrai atvyksiu. Noredama pajusti
daugiau naturalumo, nuosirdumo ir suvokti pasaulio neteisinguma.